Rezultatyvaus darbo ypatumai



Vienam ar keletui darbuotojui atliekant bent kokią veiklą organizacijoje, turi būti nustatytos funkcijų ribos. Vadinasi ir visos organizacijos veikla turi būti suskirstyta į tiek funkcijų, kiek yra darbuotojų grupių. Esant stambioms organizacijoms, sudėtinga veikla gali būti išskaidyta į daugiau mažesnių ir paprastesnių veiklų. Tačiau toks išskaidymas nulemia veiklos hierarchiškumą, darbuotojai yra priversti pasiskirstyti į žemesnį ir aukštesnį lygį. Žemesnio lygio darbuotojai griežtai pavaldūs aukštesnio lygio darbuotojams, ne tik dėl to, kad jie yra kontroliuojantys darbuotojai, bet ir dėl to, jog aukštesnio lygio darbuotojai atsako už visos veiklos rezultatus. Tokiu atveju aukštesnio lygio darbuotojai įgauna tam tikrų teisių, kuriomis remiantis jie gali reikalauti iš žemesnio lygio darbuotojų visiško paklusnumo, atliekant įvairias užduotis.

P. Zakarevičius pažymi: „Darbuotojo užimamos pareigos turi griežtai atitikti jų kvalifikacijai. Gerai dirbdamas, siekdamas naujų žinių darbuotojas tobulėja, todėl jis turi visas galimybes iš žemesnio hierarchinio lygio pereiti į aukštesnį, padaryti karjerą. Tai turi būti skatinama, tačiau vėlgi – viskas privalo būti objektyvu, viską turi lemti kompetencija ir kvalifikacija, o ne kokie nors asmeniškumai“ .

Šeši modernios biurok­ratijos sistemos principai:

  • Griežtai nustatytos ir juridiškai įteisintos veiklos sritys – jos tvarko­mos remiantis administracinėmis nuostatomis.
  • Hierarchija numato griežtą subordinaciją ir kontrolę.
  • Įstaiga valdoma remiantis iš anksto parengtais dokumentais. Biurokratija atskiria oficialią veiklą nuo privataus gyvenimo. Pinigai ir kitas turtas atskirti nuo privačios pareigūnų nuosavybės.
  • Įstaiga valdoma šiuolaikiškais metodais, nuolatos keliama darbuotojų kvalifikacija.
  • Plati organizacijos veikla reikalauja iš valstybės tarnautojų visiškai atsiduoti darbui, tuo tarpu pradinėje viešojo administravimo pakopoje buvo atvirkščiai – tarnybiniai reikalai buvo laikomi ne itin svarbiais.
  • Vadyba pagrįsta bendromis tvirtomis taisyklėmis.

Valstybės tarnautojai didžiuojasi savo profesija ir turimomis pareigomis, kurias jie gali eiti visą gyvenimą, vykdo griežtai nu­statytas funkcijas ir gauna gerą atlyginimą, o senatvėje – pensiją. Atlygini­mas nepriklauso nei nuo atliktų darbų terminų, nei nuo jų kokybės, o tik nuo einamų pareigų, atliekamų funkcijų, kartais – ir nuo stažo. Valstybės tarnautojas priskiriamas karjeros tarnautojų luomui ir nustatyta tvarka kyla karjeros pakopomis. Ankstyvoji vadyba buvo pagrįsta giminystės ryšiais arba lojalumu partijos lyderiui, o ne pačiai valstybei.

Biurokratinė valdymo teorija gerai dera su karjeros valdininkų tarnyba. Eidamas pareigas, atitinkančias turimą kvalifikaciją ir patirtį, darbuotojas gali tobulėti. Tai turi būti skatinama, o pati darbuotojo karjera turi priklausyti tik nuo jo kompetencijos ir kvalifikacijos. Vadovai turi vadovauti remdamiesi tarnybinių instrukcijų reikalavimais, atmesdami asmeninį palankumą arba jausmus.

Būtent šiuo metu, S. Puškoriaus pasiūlyti principai yra labai aktualūs, kai Lietuvos valdymo struktūrose yra „įsišaknijęs“ protekcionizmas, dėl didelio, darbo vietų, trūkumo, taip pat kai į darbuotojo turimą kompetenciją ir kvalifikaciją yra žiūrima per mažai ir neatsakingai, skiriant į įvairias valstybės tarnautojų pareigas. Belieka tik tikėtis, jog vykdomos įvairios viešojo valdymo ir administravimo reformos, taip pat šioms reformoms įgyvendinti būtini įstatymų projektai, kuriuose vadovaujamasi idealaus biurokratinio valdymo teorijos principų taikymu, sudarys būtinas sąlygas šiems visiems minėtiems trūkumams pašalinti.

Copyright © 2017 Studentas All rights reserved.