Karjeros planavimo sistemos užsienyje



Viena iš pačių žinomiausių karjeros planavimo formų – samda visam gyvenimui. Tokia sistema labiausiai yra paplitusi Japonijoje. Čia žmogus dirba vienoje kompanijoje iki išėjimo į pensiją. Administracija verbuodama kolektyvą savo kompanijai, didesnį dėmesį skiria ne kituose kompanijose dirbusiems darbuotojams, o ką tik baigusiems mokymo įstaigas absolventams. Lyginant su Rusija tarybiniais metais, čia nors ir nebuvo skelbiama, samdos visam gyvenimui koncepcija, atvirai, tačiau ji buvo visokeriopai skatinama. Tačiau šio samdymo modelis skyrėsi nuo japoniškojo modelio tuo, kad Rusijoje visų samdomų darbininkų „tėvu ir geradariu“ buvo laikoma valstybė.

Japonijoje nuo darbo stažo priklausė ir uždarbis. Būtent samda visam gyvenimui ir atlyginimo mokėjimas pagal ištarnautus metus, labai „pririšo“ darbuotojus prie jų darbdavių. Tačiau tai nereiškė, jog darbuotojas visą savo gyvenimą turi dirbti vienose pareigose ar to pačio pobūdžio darbą, kadangi Japonijoje būtinas vadybos atributas – kadrų rotacija. Ji yra vykdoma kas 2 – 3 metus, perkeliant darbuotoją vis į naują darbo vietą. Tai toks pat principas kaip ir pas mus KAS. Tačiau čia darbuotojas turėdavo praeiti visas įmonėje esančias pareigas, kadangi japonai yra tvirtai įsitikinę, jog kiekvienas vadovas privalo mokėti dirbti bet kurioje kompanijos veiklos srityje. Tai galima būtų taip pat pritaikyti ir Lietuvos KAS. Karininkas turėtų pradėti savo darbą būtinai žemiausioje grandyje – tai būrio vado ar jei tolygioje pozicijoje, jei karininkas yra specialistas, o ne karjeros karininkas. Be tų pareigų nustatyto laikotarpio neatlikimo, karininkas neturėtų užimti pavyzdžiui kuopos vado pareigas ar joms tolygias. Be šių pareigų jis negalėtų atlikti štabo viršininko pareigas ir t.t. Tačiau pas mus kariuomenėje taip dar nėra ir vargu ar greitu laiku taip bus.

Tarybų Sąjungoje suteikiant darbuotojui gyvenamąjį plotą, pensiją ir kitas lengvatas, taip pat buvo atsižvelgiama į darbo stažą vienoje vietoje. Į darbuotojus, kurie prieš tai buvo dirbę keliuose darbuose, kaip ir dabar Japonijoje, buvo žiūrima nepatikliai. Buvo galvojama, jog toks darbuotojas yra arba geresnio užmokesčio ieškotojas, arba jis buvo atleistas, iš ankstesnių darbų, už girtuokliavimą, arba už įvairius darbo disciplinos pažeidimus, arba už nesugebėjimą atlikti savo darbą.

Vakarų valstybėse dar neseniai veikė tokie patys principai, tačiau XX a. pirmojoje pusėje, siekiant kuo geriau apsaugoti darbuotojų teises ir sumažinti jų ir darbdavių nelygybę, buvo sukurtas socialinės valstybės modelis. Toks modelis vyravo Šiaurės Europos šalyse. Pavyzdžiui vienu metu Švedijoje daugiau uždirbti, nei buvo nustatyta tam tikra riba, buvo nenaudinga, dėl vis kylančių mokesčių. Net jaunimas nenorėjo siekti karjeros bei įgyti aukštąjį išsilavinimą, kadangi atskaičius mokesčius išsilavinęs ir kvalifikuotas specialistas uždirbdavo beveik tiek pat, kaip ir paprastas darbininkas. O jaunos šeimos, auginančios vaikus, gaudavo atlyginimo dydžio pašalpas, todėl joms dirbti buvo apskritai nenaudinga. Tačiau pastarąjį dešimtmetį, visose 35 – iose labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse, mokesčiai sumažėjo, todėl ir pinigų socialinėms programoms ėmė smarkiai mažėti. Prasidėjo masiniai atleidimai iš darbų. Vykstant globalizacijai tarptautinėje darbo rinkoje su JAV ir Europos specialistais pradėjo konkuruoti mažiau apmokami specialistai, tokie kaip inžinieriai iš Rytų Europos, proletarai iš Pietryčių Azijos ir programuotojai iš Indijos. Gerai išsivysčiusios valstybės neatlaikė tokios konkurencijos, todėl buvo smarkiai sumažinti atlyginimai bei socialinės išmokos. Daugelis darbuotojų turėjo persiorientuoti į kitus darbo santykius, kadangi jiems buvo pasakyta, jog arba jie bus paaukštinti pareigose, arba jie bus atleisti. JAV daugelio kompanijų vadovai, taip pat susidūrė su tokia problema, kaip masinis darbuotojų atleidimas, dėl vis mažėjančio firmų skaičiaus. Todėl jie ėmėsi papildomų priemonių, kad padėtų buvusiems darbuotojams susirasti naują darbą. „AT&T“ per laikraščių skelbimus ėmė reklamuoti kitoms firmoms savo darbuotojų perteklių bei jų įgūdžius kitoms verslo veikloms. Valstybė taip pat galėtų elgtis atleidžiant iš KAS arba išleidžiant į atsargą karininkus. Žinoma nereikia skelbimų laikraščiuose, tačiau būtų gerai, jog ji pasirūpintu karininko konkurencingumu rinkoje, konsultuojant bei apmokant jį prieš atleidimą.

Copyright © 2024 Studentas All rights reserved.